kotas

2 ×kõtas (l. kat) sm. (2) [K], R, N, J, OZ25, NdŽ; CII197 budelis, kankintojas; žiaurus žmogus: Kotai vis iš tų pačių žmonių buvo išrinkti, raudonais rūbais buvo apvilkti, žmones mušdavo Ign. Baudžiavą, sako, ciesorius panaikino, tik pamiršo tijūnus, kotus ir rykštes panaikinti V.Myk-Put. Tie kotai pasigailėjo jų, nekirto jiem galvas, paleido juos in girią BsPIV146. Prie dirbančio kotą statė, dėl menko daikto jį plakė (d.) Alvt. Jis už pinigus ir kotù gali būt Lš. Kad apsmovė kelnėm kaip kotas An. Raudona kaip kõtas Ds. Ale tai tėvas – muša vaikus kaip koks kotas Ds. Atsimenu, tas seniūnas tai tikras kõtas buvo: negailėjo jis nei gyvulio, nei žmogaus Al. Jos vyras tikras kotas: kap išmano, tep ją ir kankina Krsn. Kaip kokie kõtai kotavoja gyvulius Ėr. Tokie kõtai kad ima mušti gyvolėlį Užv. Kam smaugi kačiukę, tu kõte! VšR. Priversk vierosp turkus piktus ir tavo krikščionių kotus Mž50. Padavė jį kotamis, pakolei ataduotų visą skolą SE230. Tuojs tada karalius, nusiuntęs kotą, liepė galvą jo atnešt Ch¹Mr6,27. ^ Ak, kad tave kõtas (galas) paimtų! (keikiantis) Ds. O kad tave kõtas atimtų (o kad tave kur)! KlvrŽ. Koks kõtas čia tave atanešė (ko atėjai – gal kokia nelaimė, bėda)? Ds. Eik sau po kotu (šalin)! LTR(Jnš). Kurį čia kotą (ko, kurių galų) rėkoji? Rm. A jau musintais kõtas ir pristojo! Vkš.